Iš pradžių buvo servetėlės, vėliau sekė koks šalikas ar skraistė. Bet galiausiai didžiausią džiaugsmą teikė nerti žaislai. Prisipažinsiu, neužsiimu tuo taip dažnai, kaip norėtųsi, bet vis ką sugalvoju :)
Šis žaislas buvo visiškai spontaniškas. Tiesiog sesė, kaip visad į mane neriančią žiūrėjo ir vieną dieną pareiškė, jog nori žaislo ir ji. Mėginau atkalbėt, sakau, ir taip jau daug jų turi, negi tikrai reik dar vieno žaislo? Aišku, kad reik :) Paprašiau, kad nupieštų man kaip viską įsivaizduoja, kokio dydžio žaislas turės būti, kokie drabužiai.. Kai visa tai gavau, nebebuvo kur dingt, tik eit ieškot šviesiai rudų siūlų - taip ir atsirado Rouzė.
Ne, vardas ne atsitiktinumas. Kažkaip lėlė į mane panaši gavos, tai sesė ir vardą panašų jai davė :)
Rouzė, patekus į sesės rankas, iškart tapo didžiulės ponių fermos savininke ir prižiūrėtoja.
Vėliau, apžiūrėjus valdas, pašto dėžutėj rado kvietimą į arbatos vakarėlį - nuolatiniai kambario gyventojai nekantravo su ja susipažinti :) Aišku, šventėj apsilankė ir mūsų gražuolis Darlis.. kaip gi jis liks visko neapžiūrėjęs :D
Vėliau, apžiūrėjus valdas, pašto dėžutėj rado kvietimą į arbatos vakarėlį - nuolatiniai kambario gyventojai nekantravo su ja susipažinti :) Aišku, šventėj apsilankė ir mūsų gražuolis Darlis.. kaip gi jis liks visko neapžiūrėjęs :D
Tai šitaip Rouzė ir gyvena dabar, dienom prižiūri savo ponius, o vakarais lankosi pas kaimynus, kur jie besišnekučiuodami geria arbatą ^^
Ir dar kelios detalės:
Koks smagus pasakojimas :)) ir katinas žavingas! Šaunuolė, kad sesei gali dovanoti rankų darbo žaislus, labai turėtų būti gera turėti tokią sesę :)
AtsakytiPanaikintiDėkui! Man tiek pat džiaugsmo yra tuos žaislus daryt, kiek ir juos dovanot ^^
Panaikinti